Kiek žmogui reikia daug iškentėti, kiek reikia turėti jėgų nepalūžti, neišnykti, gyventi toliau... Dažnai atrodo: viskas, gana, pakaks, negaliu daugiau, noriu pasitraukti iš šio gyvenimo. Bet kodėl aš vis dar čia? Atsakymas paprastas: nes noriu čia būti, mylėti, džiaugtis, verkti. Žmogui reikia visko: ir ašarų, ir šypsenos veide. Reikia atsidurti dugne, kad galėtum pakilti. Tik, deja, ne visi iš to dugno sugeba ištrūkti. Bet juk negali visad stovėti ant viršukalnės, nes juk gali paslysti ir nugarmėti žemyn. Toks ir yra tas žmogaus gyvenimas - nesibaigiantis bangavimas. Sunku išlaikyti tą vidurį, dvasios harmoniją. Arba esi maksimalistas, arba nevykėlis. Jei tau pavyksta išsilaikyti viduryje - tuomet esi laimingas žmogus, kuriam nereikia rinktis: būti, kovoti ar išnykti...